Graužinienės traukiasi iš DP pirmininkės pareigų

Prisipažinsiu, kad po A.Kubiliaus pranešimo apie pasitraukimą iš partijos pirmininko posto pamaniau, kad jokios kitos partijos lyderis taip nepasielgs ir klydau! L.Graužinienė prisiėmė atsakomybę dėl prastų rinkimų rezultatų (Darbo partija neturės nė vieno atstovo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos savivaldybėse)

Sveikinu L.Graužinienę priėmus tokį sprendimą. Tai brandaus politiko žingsnis. Tai kad ji prisiėmė atsakomybę už rinkimus nesutrukdys jai vėl rungtis dėl partijos vadovės posto, jei tik ji to norės.

Portalų antraštės mirga nuo galimų kandidatų į DP lyderio pozicijas. Net Zuokas linksmiuojamas, bet aš neatmesčiau varianto, kad prie vairo ir vėl stos Viktoras Uspaskich. Netrūkus pamatysime…

Kas turėtų pasikeisti, kad pagerėtų kiekvieno vilniečio gyvenimas?

Buvusi miesto valdžia nuveikė tikrai daug Vilniaus labui. Jų dėmesys buvo sukoncentruotas į didelius ir „skambius“ projektus, kaip „Air Lituanica“, „CicloCity“, „Vilnius veža“ ar elektroninė darželių rezervavimo sistema.

Ateityje dabartinio mero partiečiai žada apsodinti miestą obelimis ir kriaušėmis, pastatyti nacionalinį stadioną (vėl?), atgaivinti Sporto rūmus (vėl?), renovuoti Neries krantines, įrengti požeminius šiukšlių konteinerius ir pan.

Tik ar tikrai jų dėmesys krypsta ten, kur būtina ir reikalinga kiekvienam miesto gyventojui? Ar paprasto vilniečio gyvenimas tikrai pagerės, jei miesto valdžia suinvestuos milijonus į avialinijas ir ar tikrai miestas neturi didesnių problemų nei nacionalinio stadiono statybos?
Kiti į miesto valdžią norintys patekti kandidatai garsiai akcentuoja kitus rūpesčius – miesto skolos, didesnis skaidrumas, mažiau korupcijos, komunalinis ūkis, ugdymo sistema.

Bet ar kas nors paklausė pačių vilniečių – ko jiems reikia ir ko jie tikisi iš naujos miesto valdžios? Kas turi pasikeisti, kad pagerėtų kiekvieno vilniečio gyvenimas?

Pats atstovauju vidutinę vilniečių šeimą – su žmona auginame 2 vaikus (trečias pakeliui, taigi greitai būsime didesnė nei vidutinė vilniečių šeima), gyvename standartiniame daugiabučių rajone ir turime automobilį.

Mūsų draugai – taip pat jaunos šeimos – kartu su jais dažnai gilinamės į mums aktualias problemas, kurių kol kas miesto valdžia neišsprendžia.
Kokios tos eilinei vilniečių šeimai aktualios problemos? Tikrai nekeliame klausimų, ar „Air Lituanica“ skraidins į dar vieną Europos miestą ir ar „CicloCity“ pastatys daugiau dviračių nuomos bazių. Mums svarbios paprastos ir žemiškos bėdos: sąskaitos už šildymą, vaikų išleidimas į darželį, parkavimo aikštelės daugiabučių kiemuose, transporto sistemos sutvarkymas, saugumo mieste užtikrinimas.

Todėl reikėtų visų pirma sutvarkyti buitiškas ir aktualiausias kiekvienam miestiečiui problemas: sumažinti sąskaitas už šildymą, renovuoti šilumos trasas; didinti darželių kiekį mieste arba sukurti kompensavimo mechanizmą šeimoms, kurios negavo darželio; gerinti viešojo transporto sistemą; renovuoti daugiabučių namų infrastruktūrą, atnaujinti kiemus ir vaikų žaidimų aikšteles; plėsti automobilių stovėjimo aikšteles, ir tik tuomet žvalgytis į dangų ieškant kur dar realizuoti savo idėjas ir energiją, kai visos kitos problemos jau bus išspręstos.

Remiantis statistika, galima pažiūrėti į įvairių projektų aktualumą. Šiuo metu Vilniuje gyvena apie 560 000 gyventojų. Iš jų 16 proc. vaikų (1-15 metų), 67 proc. darbingo amžiaus miestiečių ir 17 proc. senjorų.
Daugiau nei pusė vilniečių gyvena senos statybos daugiabučiuose, kur tenka mokėti milžiniškas sąskaitas už šildymą. Ypač tam jautrios gyventojų grupės – pensinio amžiaus žmonės ir jaunos šeimos su vaikais, kuriems reikia įsitvirtinti. Jų išlaidos šildymui sudaro didžiąją dalį pajamų žiemos metu ir tenka intensyviai taupyti, riboti save ar netgi skolintis. Kadangi tai liečia didžiąją dalį miesto gyventojų, tai turėtų būti pagrindinis prioritetas naujos valdžios planuose.

Kita opi tema – miesto transporto sistema. Remiantis statistikos departamento duomenimis Vilniaus mieste šiuo metu yra registruota apie 255 000 lengvųjų automobilių. Vadinasi, beveik kas antras vilnietis vairuoja automobilį ir su juo vyksta į darbą, veža vaikus į mokyklą arba darželį ir turi jį kažkur parkuoti. Pradėkime nuo to – kad pirmiausiai susiduriama su parkavimo problema, ypač senos statybos daugiabučių kiemuose. Tėvai vežantys vaikus į darželį, kurie „pasislėpę“ daugiabučių kiemuose, puikiai žino linksmybes rytais, kai tenka prasilenkti siaurose gatvelėse. O galiausiai laukia ilgos piko valandos kamščiuose…

Akivaizdu, kad kas antram miestiečiui aktuali transporto sistema – taip, individualių automobilių mieste labai daug, bet ar dėl to nėra kalta viešojo transporto sistema? Viešojo transporto kainos pastaruoju metu stipriai išaugusios, nėra patogių maršrutų, nepakankamas važiavimo dažnis. Paimkime palyginimui Vienos viešojo transporto sistemą. Vienoje viešojo transporto sistemą sudaro metro, autobusai ir tramvajai. Su jais bet kurią miesto vietą pasiekti galima ištisą parą! Ir mėnesinio bilieto kaina visoms transporto priemonėms bendrai yra tik 30 eurų! Net piko valandomis mieste beveik nėra kamščių, mažesnis užterštumas, daug mažiau avarijų ir labai aktyvus miestiečių gyvenimas – jie bet kuriuo paros metu gali nuvažiuoti pas draugus, į restoraną ir grįžti viešuoju transportu. Vienoje gyvenantys lietuviai teigia, kad net nesvarsto nuosavo automobilio įsigijimo, nes su viešuoju transportu daug patogiau ir pigiau.

Mažamečius turinčioms šeimoms itin aktuali plačiai nuskambėjusi registravimo į darželius sistema ir vietų juose gavimas. 2014 m. Vilniuje buvo apie 31 000 darželinukų. Praėjusių metų rugsėjo mėnesio duomenimis darželiuose vietos negavo beveik 700 vaikų. Ką tik Santariškėse duris atvėrė naujas darželis, galintis priimti 240 vaikų ir kurio statybos kainavo apie 13 mln. litų. Prisiminkime, kad į „Air Lituanica“ veiklą jau suinvestuota daugiau nei 30 mln. litų, o už tiek buvo galima pastatyti dar 3 darželius ir visi praėjusį rudenį į darželius nepatekę vaikučiai laimingi galėtų juos lankyti, o tėveliai grįžti į darbus ir mokėti mokesčius valstybei. Logiškiau būtų, jei avialinijomis rūpintųsi valstybė ir atitinkamos ministerijos, o ne savivaldybė, kuri turi aktualesnių klausimų ir skendi skolose. „Air Lituanica“ 2014 metais perskraidino 132 000 keleivių, kas apima ir užsienio gyventojus, ir kitų miestų gyventojus. Tai ar tikrai tai turėtų rūpėti kiekvienam vilniečiui, kurių geriausiu atveju tik kas 5-6 pasinaudojo avialinijos paslaugomis?

Jau nekalbant apie „CicloCity“ paslaugas – kaip skelbiama viešai prieinamoje informacijoje tik apie 8000 vilniečių ir miesto svečių pasinaudojo oranžinių dviračių nuoma. Tai lašas jūroje palyginus su jaunų šeimų skaičiumi (Vilniaus mieste auga apie 90 000 iki 15 metų vaikų), kuriems svarbu kiemuose įrengtos žaidimų aikštelės vaikams.

Kiekvienam vilniečiui rūpi, kaip susimokėti sąskaitas už šildymą ir tikrai nelieka pinigų aviabilietui į Paryžių. Jaunai mamai svarbu, kaip gauti savo vaikučiui darželį, kad ji išsaugotų savo darbo vietą ir papildomas šeimos pajamas. Ir galbūt jauna šeima atvažiuotų pasivaikščioti su vaikais atnaujintomis Neries krantinėmis, jei transporto sistema nebūtų tokia nepatogi ir brangi, o parkavimo paslaugos cente nekainuotų tiek daug.

Visuomet verta įsiklausyti į miesto gyventojų poreikius, kurie sumoka mokesčius taip papildydami savivaldybės biudžetą, o ne kurti idėjinius ir tik saujelei žmonių reikalingus projektus.

http://www.delfi.lt/news/balsuok2015/politiko-akimis/a-nemunaitis-kas-turetu-pasikeisti-kad-pageretu-kiekvieno-vilniecio-gyvenimas.d?id=67196408#ixzz3SCPnZEMt

Kur dingsta sėkmingai veikiančių Vilniaus savivaldybės įmonių pinigai?

Artėjant savivaldos rinkimams, kandidatai į Vilniaus merus ir politinių partijų kandidatai į savivaldybę vis garsiau skelbia savo kampanijų programas ir kalba apie pažadus. Viena dažniausiai eskaluojamų temų — Vilniaus miesto skolos ir kandidatų pažadai sutvarkyti skolų situaciją.
Vilniaus miesto skola siekia apie 1,2 mlrd. litų. Opozicija teigia, kad ji gali būti dar didesnė ir sudaryti 1,4–1,5 mlrd. litų, nes finansiniai įsipareigojimai išskaidomi ir išslapstomi per įvairias savivaldybės administruojamas įmones. 2015 metų biudžeto planuose savivaldybė numato dar skolintis, kad padengtų esamus įsipareigojimus ir yra patvirtinusi 1,5 mlrd. litų (434 mln. eurų) 2015 metų miesto biudžetą.
Dėl susidariusios „bankrutuojančio“ miesto situacijos dabartinė valdžia kaltina konservatorius, kad krizės metu jie praskolino miestą, o dabartiniai kandidatai kaltina esamą miesto valdžią ir merą, kad jis tik dar labiau įklampino Vilnių į skolas. Bet panagrinėkime, ar tikrai ne per daug „nuopelnų“ vienam asmeniui ir ar tikrai visose savivaldybei priklausančiose įmonėse situacija tokia bloga.
Taip, miesto meras turi daug įtakos ir valdžios, bet savivaldybėje dirba didelė komanda žmonių, miesto taryba, kurie taip pat prisiima atsakomybę dėl tvirtinamų įvairių projektų ir miesto biudžeto. Nors didžiausią sprendimų teisę turi pozicija su miesto vadovu priešakyje, bet ir opozicija gali aktyviai tame dalyvauti ir galų gale bent viešinti jiems nepriimtinus veiksmus. Klausimas, ar pakankamai yra savivaldybėje kompetentingų ir jaunų, norinčių pakeisti miestą ir kurti jo gerovę, darbuotojų? Ar jie staiga nenutyla, kai jiems pažadami didesni atlyginimai bei premijos.. Čia viena medalio pusė.
Kita medalio pusė — ar tikrai visose savivaldybės įmonėse taip blogai ir visas miestas praskolintas? Ir iš kur generuojamos miesto pajamos? Taip, didžiausia dalis yra surenkama iš GPM (gyventojų pajamų mokesčio), kurio Vilniaus miestas surenka daugiausiai — 2013 metais Vilniuje dirbantys asmenys sumokėjo 1,9 mlrd. litų, o miesto biudžetui atiteko tik 362 mln., nes likusi dalis nugulė valstybės ižde. Bet ar gali būti, kad visos savivaldybei priklausančios įmonės dirba nuostolingai ir negeneruoja jokių pajamų?
Čia vėl susiduriama su dviprasmiška situacija — nors pagal LR įstatymus įmonės privalo pateikti savo finansinių duomenų ataskaitas Registrų centrui, nemažai Vilniaus savivaldybės įmonių šios prievolės vengia ir savo duomenų nepateikia. Tad ne visas įmones galime įvertinti, bet iš ankstesnių metų ataskaitų ir antrinių duomenų šaltinių teigiama, kad tokios savivaldybei priklausančios įmonės kaip AB „Vilniaus šilumos tinklai“, SĮ „Susisiekimo paslaugos“, UAB „Grinda“ ar UAB „Vilniaus vandenys“ generuoja teigiamus srautus. Bet kur tuomet dingsta visi jų pinigai? Dažniausiai visus metus sėkmingai dirbusios įmonės pinigų srautai metų pabaigoje nukreipiami perdėtai didelėms vadovų ir darbuotojų premijoms, kita dalis skolinama kitoms savivaldybės įmonėms įvairių įvaizdinių projektų finansavimui ir taip pelnų nebelieka.. Pavyzdžiui SĮ „Susisiekimo paslaugos“ viešai skelbiamais duomenimis dar 2010 metais, kuomet šalis sunkiai lipo iš krizės, šios įstaigos direktoriui ir bei jo pavaduotojams mokėjo 9360,76 Lt (2711 eurų) atlyginimus neatskaičius mokesčių. 2014 metų III ketv. šios įstaigos vadovų ir departamentų vadovų skelbiamas užmokestis 6536,59 Lt ant popieriaus.
Tad kuriems projektams teikiamos kitų savivaldybės įmonių paskolos ir kurie tempia Vilniaus miestą į dugną? Tam verta panagrinėti Vilniaus miesto biudžetą. 2014 metais daugiausia reikalingų lėšų buvo numatyta Miesto ūkio ir transporto departamento dviem labai svarbioms biudžeto eilutėms: „Miesto infrastruktūros objektų plėtrai“ buvo numatyta skirti virš 70 mln. lt (20 mln. eurų) ir „Miesto infrastruktūros objektų priežiūra ir modernizavimas“ skirta beveik 85 mln. litų (25 mln. eurų). Kur pastarąjį numatyta finansuoti beveik 29 mln. lt (8,4 mln. eurų) iš skolintų lėšų, o „Miesto infrastruktūros objektų plėtra“ net 36 mln. lt (10,8 mln. eurų) iš skolintų lėšų.
Kodėl būtent šios eilutės tokios įdomios ir kas po jomis slepiasi? Dažniausiai šiandien eskaluojami nuostolingiausi ir dar vadinami „piariniais“ dabartinės miesto valdžios ir mero projektai — „Air Lituanica“, „Vilnius veža“, „CicloCity“ ir t.t.
Kaip teigia dabartinė miesto opozicija, „Air Lituanicos“ nuostoliai siekia 30,5 mln. litų. Vilniaus miesto savivaldybė vis bando gelbėti savo nuostolingą projektą didindama vienos iš „Air Lituanica“ savininkės kitos savivaldybės įmonės „Start Vilnius“ įstatinį kapitalą, kurio, deja, praėjusių metų vasarą padidinti 2,25 mln. litų neleido Apeliacinis teismas, nuspręsdamas, kad tai neteisėta. Po to buvo dar keletas bandymų didinti šios įmonės įstatinį kapitalą turtiniu įnašu, norint perduoti įvairius pastatus, kur net įsipainiojęs ir Profsąjungų rūmų pastatų perdavimas. Vėliau buvo norima perduoti savivaldybei priklausančių dviejų medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo cechą ir pan. Štai kiek pastangų ir miesto pinigų kainuoja įvaizdiniai dabartinės valdžios projektai. Kaip teigia patys „Air Lituanica“ atstovai, aviacijos versle kelerių metų reikalingos investicijos yra normalu ir grąžos tikimasi tik 3–4 ar net vėlesniais veiklos metais. Taip, gal tai ir normalu, bet tik tuose miestuose, kur būtiniausios miesto sritys, kaip komunalinis ūkis, vaikų darželių sistema, švietimo sistema, veikia nepriekaištingai ir gauna pakankamai investicijų. Bet ne Vilniaus atveju, kur tikrai yra svarbesnių ir labiau investicijų reikalaujančių sričių, o avialinijų finansavimas tampa visiška prabanga ir lėšų švaistymu. Ir gal avialinijos yra valstybės, o ne miesto savivaldybės problema?
Kitas nemažai miestiečių pinigų kainavęs projektas — „Vilnius veža“, kuriam iš miesto savivaldybės biudžeto 2012–2014 metais buvo skirta mažiausiai 1,6 mln. dotacijų, vien tik įmonės direktoriui nuo pat pradžių buvo mokama dvigubai didesnė nei mero alga — 8000 Lt ant popieriaus. Ir panašu, kad šie pinigai išmesti vėjais, mat veikla sukėlė daug pagrįstų įtarimų Konkurencijos tarybai, kuri nustatė, kad savivaldybė privilegijavo VšĮ „Vilnius veža“, sudarydama palankias sąlygas gauti taksi veiklai būtinus dokumentus, išsinuomoti patalpas, naudotis kitais savivaldybės resursais, skleidė informaciją apie įmonės paslaugas ir t.t. Ir galiausiai įpareigojo savivaldybę šią įmonę likviduoti. Tokį sprendimą, žinoma, meras laiko nepagrįstu ir ketina skųsti, bet juk pinigai jau iššvaistyti..
Vienas dažniausiai žiniasklaidoje skambėjusių ir tik iš kelinto karto pavykęs projektas — oranžiniai dviračiai. Pirmą kartą prieš 14 metų į Vilniaus gatves išriedėjo ir nebegrįžo 800 oranžinių dviračių, kurie savivaldybei kainavo ketvirtį milijono. Antrą kartą „CicloCity“ projektui buvo pasirengta stipriau — investuota į dviračių apsaugos sistemą, mokėjimo automatus, jų priežiūros sistemą. Bet ir investicijos keliasdešimt kartų didesnės — į 200 dviračių sistemą investuota 22 milijonai litų (vieno dviračio kaina išeina 110 000 lt — kartais girdžiu juokus, kad už tiek buvo galima ir 400 automobilių, ne tik dviračių nupirkti). Oficialiai skelbiama, kad į šį projektą investavo reklamos agentūra „JCDecaux“ mainais į reklamos plotą Vilniaus mieste. Tai lyg savivaldybė nuostolių ir neturėtų patirti, bet tuo pačiu ji ir negaus pajamų už reklamos ploto nuomą. O negautas pajamas taip pat galima laikyti nuostoliu..
Ir tokių projektų yra daugiau.. Ką jau kalbėti apie elektroninę darželių sistemą ir dar kuriamą saugumo sistemą mokykloms modernizuoti, kurių kūrimo ir diegimo konkursus laimi buvęs Vilniaus savivaldybės informacinių technologijų plėtros skyriaus vadovas, savo dabartiniam privačiam verslui užtikrinantis milijonines pajamas. Ar Goštauto viaduko estakados statybos darbai, kurie nuo pradinių 32 milijonų pabrango dar keliais milijonais ir buvo finansuoti vėlgi savivaldybės skolintomis lėšomis.
Įklimpus į milijardines skolas, dabartinės valdžios atstovai savo rinkimų programoje vėl labai drąsiai skelbia, kad ketina artimiausiu metu atnaujinti Neries krantines (tam pirmam etapui reikės 5,8 mln. eurų, o visiems numatytiems etapams — 22 mln. eurų), sutvarkyti Misionierių sodus (vadinamą kūdrų parką Užupyje), atgaivinti Sporto rūmus ir pan. Apie konkrečias investicijų sumas nebekalbama, bet iš kokių lėšų ketinama jas finansuoti?
O ko tikisi miestiečiai? Kokių paslaugų ir problemų sprendimo klausimai jiems aktualiausi? Vilniečiams aktualu sutvarkyta švietimo ir ugdymo sistema, transporto sistema, sąžiningos komunalinių paslaugų kainos, saugumas mieste.
Ko reikia, kad būtų išpildyti vilniečių lūkesčiai? Kaip didelę vadovaujamą ir finansų specialisto patirtį turintis kandidatas, galiu pasakyti paprastai — aiškaus svarbiausių miesto gyventojams projektų prioretizavimo, skaidraus pelningų įmonių lėšų valdymo ir efektyvaus jų panaudojimo, bei nereikšmingų „piarinių“ projektų atsisakymo. Puikus pavyzdys, kad tokiems ne pirmo būtinumo projektams galima pasitelkti privataus kapitalo investicijas — kaip tarptautinės įmonės „Barclays“ lėšomis įrengta „Riverfront“ Neries terasa, ar Vokiečių gatvės fontanas atnaujintas „Berlin Chemie Menarini“ investicijomis. O savivaldybei, visų pirma, reikėtų rūpintis tiesioginę pridėtinę vertę ir naudą miesto gyventojams kuriančiais projektais.
Lėšų paskirstymo skaidrumą galima užtikrinti bent sistemingai skelbiant finansines ataskaitas, savivaldybės įmonių darbuotojų atlyginimus ir viešųjų pirkimų rezultatus. Jei miesto savivaldybės darbuotojams kompetencijų efektyviai valdyti miesto ir savivaldybei priklausančių įmonių lėšas pakanka, pristinga valios ir ryžto paprieštarauti nusistovėjusiai sistemai.
Todėl, manau, miestui būtų naudinga, jei savivaldybės taryboje atsirastų ne tik kompetentingų, bet ir norinčių keisti esamą situaciją miestiečių labui narių. Kurie ne kalba ir žada, bet žino kaip, turi patirties ir noro padėti gerinti Vilniaus situaciją, pradedant nuo svarbiausių miesto gyventojų poreikių.
Aleksandras Nemunaitis, Darbo partijos sąraše Vilniuje Nr. 33

Vilniaus mero rinkimuose gali būti staigmenų?

Man ištiesų būtų staigmena, jei vilniečiai pakartotinai išrinktų esamą merą. Iki neperseniausiai atrodė, kad būtent taip ir atsitiks, tačiau ką tik pamačiau  naujausius apklausų duomenis ir nusišypsojau.

“Klausiami, už kurį kandidatą būtų linkę balsuoti 2015 m. kovo 1 d. vyksiančiuose rinkimuose į Vilniaus miesto merus, 25 proc. respondentų teigė balsuosią už dabartinį merą A. Zuoką, 21 proc. gyventojų mieliau rinkosi balsą atiduoti už Liberalų sąjūdžio kandidatą R. Šimašių.
Trečioje vietoje pagal populiarumą yra „Lietuvos sąrašo“ partijos keliamas Seimo narys Naglis Puteikis, už kurį balsuotų 10 proc. vilniečių.
Ketvirtoji vieta tenka nedaug atsliekančiam Darbo partijos atstovui Jonui Pinskui. Už šį politiką balsuoti linkę 9 proc. Vilniaus gyventojų.

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/naujas-signalas-vilniaus-mero-rinkimuose-gali-buti-staigmenu.d?id=67127448#ixzz3RNREe3sy

Jau smagiau, o juk liko dar nemažai laiko ir, pagal apklausą, net 21 proc. žmonių dar nepasirinko sau tinkamo kandidato. Teisingų pasirinkimų, draugai!

Žinutė (kad nesakytumėte, kad nesakiau)

Esu iš tų, kurie daro ir keičia, o ne skundžiasi – visuomet man buvo svarbiau savo energiją nukreipti darbams, o ne žodžiams. Todėl šiais metais tvirtai apsisprendžiau – nebeieškosiu kaltų, kodėl Vilniaus mieste nesąžiningos komunalinių mokesčių kainos, kodėl trūksta darželių mūsų vaikams, kodėl visi ilgai po darbo stovime kamščiuose, kodėl tiek daug politizuotų savivaldybės įmonių. Kandidatuosiu į Vilniaus miesto savivaldą siekdamas panaudoti savo sukauptą vadovavimo ir finansų specialisto patirtį ir kompetenciją, sprendžiant mums visiems aktualias miesto problemas.

Kadangi man svarbu ne pažadai, o darbai, rinkimuose dalyvausiu kartu su „Darbo partija“, kurioje, kaip ir kiekvienoje kitoje partijoje yra jaunų, perspektyvių ir energingų narių, kurie nori kurti mūsų visų miesto gerovę ir ne kritikuoti, o spręsti problemas. Todėl kviečiu ir Jus visus ateiti balsuoti už žmogų – tokį patį, kaip Jūs, kuris susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir Jūs. Žinau, kad mano ilgametė sėkminga vadovavimo, verslų vystymo ir finansų specialisto patirtis bus naudinga sprendžiant realias miesto problemas, nes man svarbu daryti, o ne kalbėti, nes aš esu praktikas, o ne teoretikas.

Aleksandras Nemunaitis, Darbo partijos sąraše Vilniuje Nr. 33

Teisė klysti

Na, šį kartą parašysiu apie tai, kas jau ilgą laiką yra aptarinėjama tiek spaudoje, tiek televizijoje, tiek, mano manymu, ir žmonių lūpomis, tačiau dauguma iš jų apie šią situaciją atsiliepia ne itin gerais žodžiais. Per daug nenarpliosiu, kaip ir kodėl jie kalba, norėčiau parašyti savo nuomonę šiuo klausimu.

Ar yra žmonių be nuodėmės? O ar klysti žmogiška?

Kodėl to klausiu? Ogi todėl, kad mano dėmesį šį kartą patraukė praėjusiais metais liepos 4-ąją dieną įvykęs įvykis. Taip, kalbu apie Jono Radzevičiaus istoriją.

Kone visi Lietuvoje jau girdėję apie šią nelaimę, kuomet sėdęs prie vairo išgėręs, jis partrenkė žmogų.

Tikrai nežadu smerkti ko nors ar kritikuoti, tiesiog noriu pasidalinti savo nuomone.

Kas gi tas Jonas Radzevičius?

Tai žmogus, kuris per daug nevertino pinigų, jam tai nebuvo pirmoje vietoje esantis dalykas. Jis – šeimos žmogus, visgi, J.Radzevičius yra penkių vaikų tėvas. O tai toli gražu nėra lengvas iššūkis.

Teisėjas liepos 4-osios įvykių teisme pažymėjo, kad : „Jis elgėsi nerūpestingai ir neatsargiai, jo kraujyje nustatytas alkoholio kiekis, prilygintas sunkiam girtumui, taip pat buvo įvertintos pasekmės – dėl įvykio nukentėjusysis mirė“. Bet ar iš tikrųjų situacija jau tokia smerktina? Reikėtų atsižvelgti į tai, jog Radzevičius nuoširdžiai gailisi, jis iki šiol sako, jog „ kalėjimas jo viduje“. Juk tokių įvykių iš galvos net norėdamas neišmesi, juo labiau, jog įvykio vakarą, Radzevičiui išties buvo nelengva. Kaip jis pats sakė, diena buvo gan įtempta ir sunki. Visa nelaimė buvo pasėkoje to, jog laidų vedėjas, sužinojo, jog iš gyvenimo pasitraukė jo buvęs bendramokslis… Būdamas vos 19 metų, vyras išgyveno tėvo mirtį, ir laidotuvės jį iki šiol slegia, taigi norėdamas nusiraminti, jis išėjo į miestą. Kadangi į namus neskubėjo, nes šeimą ryte nuvežė į Šiaulius, laidų vedėjas užsuko į kelias kavines ir prarado laiko nuovoką. Manyčiau, jog po tokių žinių, atsikvėpti yra gan suprantamas dalykas.

Nepaisant to, kad teismas nepatenkino prokuroro prašymo nuteisti kaltinamąjį 5 metų laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant dvejiems metams, skyrė 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą 3 metams. Net ir išgirdęs šį nuosprendį, paklaustas, ar liko patenkintas, Radzevičius atsakė, jog net kalbos apie tai, ar jis patenkintas ar nepatenkintas būti negali.

Ką gi, reziumė. Žmogus kasdien savo viduje nešioja tokią naštą, nejaugi mes turime jį apmėtyti akmenimis ir sužlugdyti galutinai? Juolab, kad žuvusiojo artimieji pareiškė, kad neturi jokių pretenzijų Jonui Radzevičiui. Nejaugi turime atimti tėvą iš penkių šeimoje augančių vaikų? Juk klysti žmogiška, tai yra normalu, nes visi vaikštome ant tos pačios žemės ir visi su lyg vienu darome begales klaidų, tik vieni mažesnes, kiti – didesnes.

Juk išties svarbu ne pačios klaidos, o tai koks mūsų požiūris į jas, ką mes dėl to darome, ir kaip jaučiamės.

Vėl ant to paties grėblio?

Sausio mėnesį žiniasklaidoje šmėžavo begalė straipsnių bei skelbimų apie skandalu virtusius tėvų norus, vaikus leisti į darželius. Ką gi, noras išties puikus ir suprantamas, bet dėl jo teko paaukoti bemieges naktis, daug nerimo bei kantrybės. Visgi, kodėl?

Jau praėjusiais metais elektroninė registravimo į darželius sistema neveikė sklandžiai, internete galėjome matyti nepatenkintų bei nusivylusių tėvų pasisakymus apie tai, kad vaikus į darželius tenka registruoti naktį, tačiau net ir tuomet, tai nepavyksta. Viena moteris pasakojo, kad patyrė daug streso, kuomet bandė prisijungti prie sistemos apie 15 minučių, ir jai tai vis dėlto nepavyko. Tuomet iš vyro ji sužinojo, jog jo kolegos vaikus registravo jau naktį, tačiau eilės siekė šimtus.  Argi tai normalu?

Įsivaizduokime, leidžiame savo dieną kaip įprastai, tvarkomės namuose, dirbame ar leidžiame laiką su vaikeliu, jau žinodami, jog šiandien turi pradėti veikti sistema dėl registracijos į darželius. Daug apie tai galvos nesukame, ir štai, kuomet įsijungiame internetą, po begalės nesėkmingų bandymų, patiriame tikrą frustraciją, kuomet vis dėlto prisijungti nepavyksta.

Bet kodėl jau antrus metus iš eilės sistema stringa ir sukelia tiek nepatogumų bei nepasitenkinimų? Juk dar sausio 1-ąją dieną buvo testuojama priėmimo į darželius sistema, ruošiantis prašymų į darželius priėmimui nuo sausio 12-osios dienos. Tiesa, testavimo metu buvo ištrinti tėvų prašymai, ir apie tai jie buvo informuoti elektroniniu būdu. Bet vėlgi, nesklandumai ties kitais aspektais taipogi egzistuoja.

Internete buvo paviešinta informacija apie tai, jog dieną, kai tėvams turėjo paskelbti ar jų vaikai gaus vietą eilėje, vienas darželis netgi dingo iš darželių sąrašo.  Kai kurie prašymai sistemoje po testavimo nebuvo atkurti, taigi norėdami susisiekti su savivaldybe tėvai išgirdo pasiūlymą susirašinėti elektroniniais laiškais. Visa tai skamba kaip didelis absurdas. Išties, nejaugi reikia nueiti tokius kryžių kelius, norint elementariausio dalyko – kad Tavo vaikas eitų į darželį. Atrodo, jog taip sunku panaikinti sistemoje nesklandumus, sutartu laiku, nes visgi internete buvo paskelbta informacija apie tai, kuomet bus testavimas – kuris deja, neatnešė žadėtų atkurtų duomenų sistemoje. Taipogi, buvo pranešta, kada duomenys bus atkurti rankiniu būdu, tačiau kompiuterio ekrane galėjote pamatyti tik užrašą „eilės generuojamos“.

Visgi dauguma vaikų pateko į norimus darželius. Tačiau kai kuriems tėvams ir po naktinių bandymu internete užpildyti prašymus,  teko laukti eilėse savivaldybėje, norint parašyti prašymus, kad gautų vietą darželyje savo vaikučiui.

Toks visiškas chaosas įneša daug sumaišties mūsų kasdienybėje. Juolab, kai tai vyksta antrus metus iš eilės, nors po praėjusių metų nesklandumų, buvo paskelbta, jog savivaldybė iš savo klaidų pasimokė, ir kad tai nepasikartos.  Tačiau, šiai dienai, galime matyti, jog tai tik tušti žodžiai, nes visgi šiais metais, būtinos paslaugos, ir vėl neveikia sklandžiai. Nejaugi to paties sulauksime ir kitais metai?

Ekonomisto Gitano Nausėdos atsakas Nerijui Mačiuliui: „Jis neseniai atsikratė jaunatviškų spuogų, bet gyvenimiškos brandos dar nepasiekė“

Paskelbta iš http://www.15min.lt

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis socialiniame tinkle „Facebook“ įgėlė kolegai ir konkurentui iš SEB banko G.Nausėdai, jį išvadindamas „išsisėmusiu ekonomistu, nuolat flirtuojančiu su visuomene savo latentiniu (bet niekada netapsiančiu realybe) ketinimu kandidatuoti į Prezidento postą“. G.Nausėda 15min.lt nurodė, kad tokie žodžiai rodo jų autoriaus psichologines problemas. SEB prezidento patarėjas teigė, jog N.Mačiulio komentarų neskaito, nes visi jie labai panašūs ir „kepami“ tik dėl skaičiaus.

Žodžių karas įsiplieskė sociologinių tyrimų bendrovei TNS LT paskelbus žiniasklaidos monitoringo rezultatus. Jie rodo, jog dažniausiai cituojamu ekonomistu išlieka „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N.Mačiulis. Per pusmetį suskaičiuotas 621 žiniasklaidoje pasirodęs jo pasisakymas.

„Kaip sulaukti žiniasklaidos dėmesio? Neišsilavinusiam politikui lengviausia tai padaryti lipant per tvorą arba tampant politiniu kankiniu. Mažo miestelio mergelei – nustebinant lovoje nepatyrusį krepšininką (geriausia žaidžiantį NBA). Nepasižymėjusiam stilistui, ponių draugui – išjuokiant tautiečių kanopas. Išsisėmusiam ekonomistui – nuolat flirtuojant su visuomene savo latentiniu (bet niekada netapsiančiu realybe) ketinimu kandidatuoti į Prezidento postą. Kas kaip moka, tas taip šoka“, – komentuodamas apklausos rezultatus savo „Facebook“ paskyroje parašė N.Mačiulis.

„Ekonomisto pareigybė paverčiama viešųjų ryšių specialisto pareigybe, kurio vardu yra masiškai platinamos įvairios žinutės, rašomi komentarai apie šį bei tą“, – sakė G.Nausėda.

Nesunku atspėti, kam buvo taikyta pastaba, apie galbūt į prezidento postą kandidatuosiantį ekonomistą. Per praėjusius Prezidento rinkimus buvo spėliota, ar juose dalyvaus G.Nausėda.

Pats SEB banko atstovas tokį kolegos komentarą įvertino kaip galimą pavydą: „Man atrodo taip žmogus pats save puikiai apibūdino. Man nelabai yra ką pridėti. Psichologai, turbūt, išanalizavę tokį tekstą padarytų išvadą, kad žmogus norėtų būti panašus, bet jam nepavyksta. Turiu galvoje jo nuolatinius mano kandidatavimo prezidento rinkimuose minėjimus, nors aš pats to niekada nesu pageidavęs ar inspiravęs.“

G.Nausėdos teigimu, tokie pareiškimai būdingi nesubrendusioms asmenybėms. „Jeigu žmogaus branda yra tokia, kad jis neseniai atsikratė jaunatviškų spuogų, bet gyvenimiškos brandos dar nepasiekė, tai čia jo problema“, – sakė ekonomistas.

SEB banko prezidento patarėjui nerimą kėlė tai, kad pastaruoju metu keičiasi požiūris į ekonomisto darbą: „Ekonomisto pareigybė paverčiama viešųjų ryšių specialisto pareigybe, kurio vardu yra masiškai platinamos įvairios žinutės, rašomi komentarai apie šį bei tą. Neteko matyti, gal tik kad ponas Mačiulis komentuotų moteriškų pėdkelnių kainų, bet, galbūt, čia yra potencialūs rezervai ir apie tai parašyti. Gali platinti tokius tekstus ir laikyti save žinučių lyderiu. Bet man toks principas yra nepriimtinas, nes tai žlugdo ekonomisto pareigybę.“

Pašnekovo nuomone, ekonomistai turi šnekėti tada, kai turi ką pasakyti. „Nenoriu lenktyniauti žinučių skaičiumi. Jūs pabendraukite su ekonomistais Vakarų Europoje. Jie žinučių skaičiaus nesivaiko. Jeigu žmogus sau pasidarė tokį sportinį interesą, tegul jis neturi vilties, kad aš leisiuosi į tokias lenktynes. Aš pono Mačiulio komentarų neskaitau, nes jie tokie pat panašūs, kaip jo kairė ir dešinė akis. Jeigu nori ir turi ką pasakyti, be jokios abejonės, reikia eiti į viešąją erdvę, bet nereikia jos paversti sportinėmis varžybomis, kad stebintys šį procesą aplinkiniai galėtų tik gūžčioti pečiais arba juoktis“, – sakė G.Nausėda.

FreshMarket – naujas žaidėjas tarp esamų prekybos tinklų

Šių metų pradžioje jau užregistruota UAB “Fresh Market”.  Numatyta veikla – mažo formato šviežių produktų parduotuvės arčiau namų. Planuojama nei daug, nei mažai – 23 parduotuvės Kaune ir Vilniuje, pirmos 8 (po 4 kiekviename mieste) turėtų atsidaryti jau šį mėnesį.

Registrų centro duomenimis, vienintelė „Ipsun“ skelbiama akcininkė – Kipre registruota bendrovė „Ipsun Holding Limited“. Savo ruožtu, tiekėjų teigimu, investicijos ateina iš Baltarusijos, o investuotojai yra susiję su didžiausio  Baltarusijos prekybos tinklo „Euroopt“ akcininkais.  Šis tinklas, turintis 131 parduotuvę,  prisistato kaip pasižymintis itin žemomis kainomis.

Būtų smagu, jei jiems pasisektų ir jų pavyzdys būtų užkrečiamas. Galbūt pamatytume kainų mažėjimą ir kituose prekybos tinkluose

Pirkimo ypatumai

Be visą ko vartotojų apklausas atliekančios kompanijos “Nielsen” analizė atskleidė, kad krizės laikotarpiu prekybos centrai vykdė itin agresyvią rinkodarą, t.y. buvo be proto daug kainų nuolaidų akcijų. 2010 m. net 38% prekių prekybos tinkluose buvo parduodami per akcijas sumažintomis kainomis. Pernai nuolaidų akcijų sumažėjo ir, pasak Nielsen, pasiekė tokį lygi, koks yra įprastas, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.
“Baltijos šalių vartotojai per krizę išsiugdė specifinį elgesį – jie aktyviai ieško nuolaidų, bet perka per akcijas prekes tik tada, jeigu patinka pasiūlytas prekės ženklas”, teigia p.Urbonavičius, “Nielsen” padalinio Lietuvoje vadovas.Priešingu atveju daug vartotojų Baltijos šalyse nepuola pirkti bet kokių prekių sumažintomis kainomis, o verčiau laukia, ar po kurio laiko nebus atpiginta mėgstamais ženklais pažymėtų prekių.

Tai kam naudingos nuolaidos? Tiekėjui, nes neva didės pardavimai? Prekybos tinklui, nes galbūt ateis daugiau potencialių pirkėjų šiaip pasižvalgyt? O galbūt pirkėjas save apgauna, kad jis perka pigiau ir tiekėjas su prekybos tinklu savo kainodaroje nenumatė, kad vartotojas vėliau perkant reguliaria kaina kompensuos negautą pelną? :)

Ankstesni