7 MARKETINGO PRINCIPAI

(autorius ne aš, radau interneto platybėse)

1. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. Prieini prie jos ir sakai: “Labas, aš esu puikus meilužis, gal tu norėtum šiandien su manim užsiimti seksu?” Tai vadinama tiesiogine rinkodara (direct marketing).

2. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. Tu paduodi draugei 50 litų. Ji atsistoja ir sako: “Labas, mano draugas, kur ten stovi, puikus meilužis, gal norėtum šiandien su juo užsiimti seksu?” Tai yra reklama.

3. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. Tu paduodi dviem savo draugėms po 50 litų, kad jos, girdint tai merginai, tarpusavyje šnekėtųsi, koks tu puikus meilužis. Tai vadinama ryšiais su visuomene (public relations).

4. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. Tu ją atpažįsti. Tu prieini prie jos, primeni apie save ir ją pralinksmini. Ir tada lyg tarp kitko užsimeni: “Žinai, aš esu puikus meilužis, gal norėtum šiandien su manim užsiimti seksu?” Tai yra ryšių su klientais vadyba (customer relationship management).

5. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. Tu apsivelki savo geriausiais drabužiais, vaikštai ir vaizduoji Misterį Užsiėmusį. Tu šypsaisi savo geriausia šypsena ir vaizduoji Misterį Simpatiškąjį. Tu atgamini atmintyje visą savo žodyną ir vaizduoji Misterį Mandagųjį. Tu kalbi švelniu minkštu balsu, tu visoms moterims atidarai duris, tu šypsaisi kaip sapnas, tu skleidi aplink save aurą, tu vaizduoji Misterį Džentelmeną, tada prieini prie merginos ir klausi: “Labas, aš esu puikus meilužis, gal norėtum šiandien su manim užsiimti seksu?” Tai yra nuožmi prekyba (hard selling).

6. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. Tu prieini prie jos ir įkiši jai į dekoltę raštelį, kuriame parašyta: “Labas, aš esu puikus meilužis, gal norėtum šiandien su manim užsiimti seksu?” Tai yra įkyri reklaminė šiukšlė (spam).

7. Nueini į naktinį klubą ir matai kitam salės gale gražią merginą. JI PRIEINA PRIE TAVĘS ir sako: “Labas, aš girdėjau, tu esi puikus meilužis, gal mes šiandien galim užsiimti seksu?” Tai, mano ponios ir ponai, yra PREKINIO ŽENKLO JĖGA

Istorikas R. Trimakas: įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra

„ubkultūrinio daugmaž pakantaus sugyvenimo ribos peržengiamos, bręsta „tolerancijos mažumoms“ diktatūra, kai bandantysis išsakyti primetamos „mados“ ir politinio korektiškumo dogmų neatitinkančią nuomonę iškart tampa ne vien vadinamųjų aktyvistų puolimo taikiniu“, – mano Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, istorikas Ramūnas Trimakas. Laisvės ir pakantumo erdvė, pasak R. Trimako, nyksta ir yra selektyviai perimama Vakarų praktika, apie kurią net neužduodami klausimai ir nemėginama įsigilinti į ne tik nuspėjamus, bet jau gerai žinomus padarinius.
Džedajų kodeksas – Praėjusios gėjų eitynės, kurios vis dėlto neapsiėjo be nuogo užpakalio pademonstravimo priešais bažnyčią ir apsimėtymo kiaušiniais, vienų laikomos tolerancijos ir demokratijos pergale, kitų – žingsniu Sodomos ir Gomoros link. Treti sako, kad įvykis per daug sureikšmintas – visi yra tiesiog kitokie ir nereikia į nieką kreipti dėmesio. Koks būtų jūsų komentaras?
– Esama žmonių, gyvenančių pagal tiksliai surašytą džedajų kodeksą. Jiems „Žvaigždžių karų“ visata yra vienintelė ir neginčyjama tikrovė. Jie reikalauja būti oficialiai pripažinti džedajų riteriai. Taip pat yra žmonių, kuriems Džono Ronaldo Reuelio Tolkino „Žiedų valdovas“ yra jų gyvenimo alfa ir omega. Ypata manosi besąs elfu, todėl atitinkamai elgiasi, kalba, rengiasi, valgo, žodžiu, gyvena „visavertį elfo gyvenimą“. Yra net „vampyrų” subkultūra – makabriškai juokaujant, bet politiškai korektiškai šnekant, net nedrįskite klausti, kokį kraują jie geria bei iš kur jį gauna. Kaip mėgstama mūsuose kartoti – „parodykite daugiau pagarbos”. Bendros taisyklės baigia galioti ten, kur įsitvirtina „tolerancijos mažumoms“ diktatūra. Įsivaizduokime, kad jūs turėjote naivumo viešai nustebti, kodėl pasirinktas būtent toks gyvenimo būdas. Įsivaizduokime, jog už tai jūs apkaltinama(-s) kultūriniu nejautrumu, diskriminacija, dar prikergiamas rasizmas (nes, tarkime, „įžeidėte elfų rasės atstovą“) ir seksizmas (nes „įžeidėte elfų moterį”). Žodžiu, ūmiai susivokiate bendraująs jau nebe su įsivaizduojamais goblinais ir troliais, bet su labai realiais teisėsaugos pareigūnais dėl politinio nekorektiškumo, „neapykantos kurstymo“, „diskriminacijos” ir pan. Kokia būtų jūsų reakcija? Atsakymas greičiausiai būtų toks – kokias nesąmones čia kalbate! Franco Kafkos „Proceso“ nereikia prisiminti. „Pažengta” kur kas toliau, pamirškite seniai numirusią klasiką. Viskas prasideda labai banaliai: tam tikros grupės asmenų ima kovoti dėl teisės vadintis mažuma ir gauti iš to įvairias „mažumų” beneficijas. Kurios, primenu, labai dažnai išmokamos iš „nejautrios” bei „tolerancijos stokojančios“ daugumos surinktų mokesčių. O jeigu dar siūlomi gražūs specifinių fondų pinigai? Šiais politinio korektiškumo ir postmodernistinio delirium laikais galima įkurti „pabėgelių iš Alfos Proksimos” ar kokio nors „Paukščių tako galaktikų federacijos” grupuotę, išsireikalauti būti pripažintais ateivių iš tolimojo kosmoso mažuma, taip pat išsireikalauti atitinkamų įrašų pasuose ir pan. Svarbiausia – rasti remiantį fondą ir tinkamai jam atsiskaityti.
Akivaizdžios problemos prasideda tuo atveju, jeigu tokios grupuotės ima reikalauti aplinkinių gyventi pagal būtent tos grupuotės išpažįstamą, pavadinkime sąlygiškai, „džedajų kodeksą” (ant kurio „nejautriai” daugumai yra absoliučiai nusispjauti, nes tai neįdomu, tam nėra laiko ir reikia gyventi savus mažiau egzotiškus gyvenimus). Problemos prasideda tuomet, kai imamas pūsti įsivaizduojamos – pavadinkime tai hipotetiškai – „džedajofobijos” burbulas. Nustebę eiliniai piliečiai užsipuolami dėl „netolerancijos” ir „nejautrumo”. Arba nenoro, kad jų vaikai mokyklose (beje, išlaikomas ne už „džedajų“, taip teoriškai juos pavadinkime, mokamus mokesčius) būtų auklėjami pagal „pažangias džedajiškos pedagogikos taisykles”. – Džedajų pavyzdys – visgi iš „science fiction“, o tiksliau, „space opera“ kūrybos srities ir gali būti tik šaržas ar anekdotas. Čia kalbame apie realius dalykus, istorinę raidą ir socialinę tikrovę. – „Džedajų“ pavadinimas panaudotas ne vien tik kaip savotiškai skambantis lietuvio ausiai, pateiktas kaip neįpareigojantis ir niekuo negrindžiamas pavyzdys. Ne taip jau seniai „džedajų riteriai“ reikalavo pripažinti džedajų religiją ketvirtąja labiausiai paplitusia religija Britanijoje. Pereitais metais „džedajų religija“ oficialiai įvardinta labiausiai išplitusiu alternatyviu tikėjimu. Vieni subkultūrų judėjimai gyvuoja ilgiau, kiti trumpiau. Tokie judėjimai tampa mokslinių studijų objektais (chrestomatinis pavyzdys – religijos sociologo Adam Possamai veikalas „Religion and popular culture”).

T.Bakučionis. Kur nuėjo gėjų eitynės?

Nuo senų laikų dalis žmonijos individų nematydavo savęs tradicinėje santuokoje su priešingos lyties partneriu, nes tiesiog neturėdavo tam potraukio. Nesamprotausiu apie jokius medicininius, psichologinius ar socialinius šio reiškinio aspektus, tai – mokslininkų duona, tačiau tolerancija šiems asmenims tapo neatsiejama šiuolaikinės demokratinės pliuralistinės visuomenės duotybe ir būtinybe.

Kita vertus tradicinių seksualinių pažiūrų visuomenės dalis turi tokius pat lūkesčius „anos pusės“ tolerancijai, kurią reikėtų suvokti kiek plačiau, kaip tradicinės orientacijos visuomenės dalies teisę atsiriboti nuo netradicinio seksualinio gyvenimo būdo propagandos. Būtinybę atsiribojimui sąlygoja tai, kad netradicinės lytinės orientacijos individai sudaro apibrėžtą šiuolaikinės visuomenės sluoksnį, turintį individualių ir specifinių poreikių. Paprastais žodžiais tariant, gėjų kultūra pagimdė ištisą verslo industriją, pradedant uždarais klubais ir renginiais bei baigiant aksesuarais. Aksioma tokia, kad ten, kur yra didelė industrija bei sukasi nemaži pinigai, yra ir politiniai interesai. Tad nieko nuostabaus, kad dalis politikų (taip pat ir Lietuvoje) šliejasi prie gėjų kultūros tikėdamiesi politinių (o gal ir ne tik) dividendų. Beje, lygiai tokių pat politinių dividendų aršiai protestuodami prieš paradus tikisi gauti ir Petro Gražulio tipo politikai.

Beje, kam jau kam, o p. Petrui Lietuvos gėjų lyga turėtų labai padėkoti už nemokamą reklamą! Tačiau laikinai palikim ramybėje p. Mariją Aušrinę, p. Petrą bei kitus šioje orbitoje besisukančius politikus, nes politinių dividendų rinkimas yra kiekvieno politiko individualus garbės ir sąžinės reikalas.

Žymiai sudėtingesnis klausimas nei tolerancija šiame kontekste yra eskaluojama diskriminacija, o tiksliau – tariamoji diskriminaciją, nes bet kokios diskriminacijos nustatymas ir vertinimas pliuralistinėje visuomenėje yra labai svarbi ir ne tokia jau paprasta teisinė praktika. Tai susiję su konkrečios šalies visuomenės tradicijomis, todėl unifikuojama ES teisinė praktika šioje vietoje gali padaryti daugiau žalos, nei naudos.  Reikalas tas, kad po graudžiais verksmais dėl tariamos seksualinių mažumų diskriminacijos Lietuvoje yra pakišama elementari jų gyvenimo būdo propaganda. Kita vertus tam tikrose socialinės veiklos srityse, pavyzdžiui, kaip švietimas – tokių asmenų diskriminacija yra visiškai reali ir sunkiai išvengiama, nes koks normalus tėvas ar motina toleruotų, kad jo sūnų ar dukrą mokytų netradicinės lytinės orientacijos asmuo. Dėl to negalima smerkti tos motinos ir tėvo ar kaltinti jų netolerancija seksualinėms mažumoms, nes būdami mažos tautos atstovais jie pasąmone jaučia, kad būtent tradicinės šeimos vertybių puoselėjimas yra tautos išlikimo alfa ir omega.

V. Sinica, P. Stonis. Kaip viskas tampa norma

Kartu su „Baltic Pride“ eitynių planais į Lietuvą sugrįžusios diskusijos homoseksualų teisių klausimais tėra dalis bendros tendencijos suvienodinti žmones išryškinant jų skirtumus ir paskelbiant tuos skirtumus teisiškai bereikšmiais. Gausūs svarstymai apie konkrečių teisių homoseksualams suteikimą paprastai vyksta šių teisių šalininkų siūlomų prielaidų apie homoseksualumo normalumą rėmuose.

Tačiau sutinkant, jog normalūs yra ne vien heteroseksualų santykiai, nėra ir jokio rimto, sekuliariąją visuomenės dalį įtikinančio pagrindo neigti teisę į santuoką ar partnerystę. Kaip ir daugeliu klausimų, priimant oponentų prielaidas tenka sutikti ir su jų išvadomis. Verčiau pažvelgti į seksualinių mažumų arba LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) emancipacijos praeitį ir ateitį – istoriją bei galutinę visuomenės viziją.

Vertybės pagrindžia vertybes

Vienas svarbiausių ir, kaip galima matyti iš LGBT aktyvistų reakcijų palietus šią temą (2013-02-28 laidos „Valanda su Rūta“ 29 minutė), griežtai nediskutuotinų homoseksualų teises grindžiančių argumentų yra panaikintas homoseksualumo kaip ligos statusas. Nors Lietuvoje, kur 47 proc. žmonių homoseksualumą toliau laiko liga, apie tai kalbėti vengiama, tačiau homoseksualų normalumą pripažinusiose visuomenėse LGBT aktyvistai su atviru pasididžiavimu pasakoja kaip JAV buvo priimtas lemtingas Amerikos psichologų asociacijos sprendimas išbraukti homoseksualumą iš ligų sąrašo.

Homoseksualumas Amerikos psichologų asociacijos (APA) laikytas liga nuo pat pirmojo 1952 m. jos išleisto Psichinių sutrikimų sąvado (Manual of Mental Disorder). Tokia nuostata buvo paremta ankstesniais tyrimais, o sekant mokslinę argumentaciją iki ištakų – moderniosios psichoanalizės tėvų Z. Freudo ir C. G. Jungo išvadomis. Pirmasis vadovavosi prielaida, jog kiekviename žmoguje yra potraukio savo ir priešingai lyčiai, tačiau normaliu atveju pastarasis potraukis dominuoja. Homoseksualaus potraukio dominavimą jis teigė esant tiek įgyjamą, tiek ir įgimtą kitais atvejais. Įgimto homoseksualumo gydymą Z. Freudas laikė beviltišku, nors pats ieškojo tokios galimybės. Nepriklausomai nuo homoseksualumo kilmės, Z.Freudas vienareikšmiškai jį laikė ir publikacijose vadino iškrypimu (inversijon).

C. G. Jungas savo ruožtu bausmes už homoseksualius santykius laikė neveiksminga problemos sprendimo priemone, tačiau nedviprasmiškai laikė homoseksualumą psichiniu sutrikimu, kurį vyrų atveju kildino iš ankstyvo amžiaus santykių su moterimis (vadinamasis „motinos kompleksas“). Nors atsispirdami nuo visiškai skirtingų prielaidų, šie du antagonistai stebėtinai sutarė homosuksualumą vertindami kaip patologiją. Naivu būtų kalbėti, jog šie autoriai buvo savosios epochos „prietarų“ įkaitai, mat būtent jų plunksna buvo sulaužyta absoliuti dauguma to meto prielaidų, nusistatymų ir tabu apie žmogaus mąstymą.

1969 m., netrukus po studentų streikų Paryžiuje, įvyko smurtiniai susirėmimai su policija homoseksualų bare „Stonewall Inn“ Niujorke, o 1970 m. San Franciske prasidėjo masinės demonstracijos prieš Amerikos psichologų asociacijos nuostatas – homoseksualumo kaip psichinės ligos traktavimą. Kasmet didėjantys mitingai ir suteikta galimybė aktyvistams (tarp kurių buvo ir veidą slėpęs gėjus psichiatras John Fryer) diskutuoti su psichiatrais galiausiai virto tokiu spaudimu, kad asociacija sutiko patvirtinti aktyvistų reikalaujamą naują asociacijos globėjų tarybos sudėtį, kurioje du trečdalius, taigi kvorumą sudarė homoseksualai. Toks reikalavimas buvo pagrįstas ankstesnėse diskusijose iškeltu aiškinimu, jog homoseksualumo klausimus adekvačiai vertinti gali tik patys homoseksualai. Naujai sudarytai globėjų tarybai priėmus rekomendacinį sprendimą dėl homoseksualumo normalizavimo, 1973 m. asociacija jam pritarė ir išbraukė homoseksualumą iš patologijų sąrašo.

Įdomu, jog priimant sprendimą nebuvo pasitelkta jokių naujų mokslinių faktų. Šiuo atveju tik visuomenės spaudimas lėmė pakeistą mokslinį statusą. Kad naujas sprendimas nebūtų pakabintas ore, jį priimant pasiremta jau tuo metu 16 metų senumo buvusiu kairiųjų radikalų aktyvistės Evelyn Hooker tyrimu, nors lieka neaišku, kaip jis galėjo būti nepakankamas homoseksualumo normalizavimui 1956 m. ir tapti pakankamu 1973 m. demonstracijų kontekste. Dokumentuose figūravo dar vienas M. Saghir ir E. Robins tyrimas, nors jo išvados buvo plačiai sukritikuotos akademinės bendruomenės. Šiuo be aiškaus mokslinio pagrindo pakeistu mediciniu statusu buvo pagrįstas tolesnis „progresas“ – vis didesnių teisių LGBT grupėms reikalavimas.

Aptartas procesas leidžia suprasti, koks stebėtinas paradoksas įvyko: gėjų teisės grindžiamos mokslinio statuso pasikeitimu, bet pats pasikeitimas buvo nulemtas vertybinio visuomenių pokyčio ir milžiniško politinio spaudimo. Sprendimui priimti vyko slaptas balsavimas, kuriame išbraukimą iš ligų sąrašo palaikė 58 proc. tarybos narių. Svarbu ne balsų santykis, o pats faktas, kad sprendimui nebuvo jokio objektyvaus mokslinio pagrindo ir juo labiau vieningo sutarimo, kas liudija vertybinį, o ne mokslinį sprendimo pobūdį.

Šiandien politinėje kovoje pasitelkiamas argumentas, jog homoseksualumas oficialiai yra ne liga, anksčiau buvo iškovotas griežtai vien politinio spaudimo priemonėmis. Vėliau ta pati istorija pasikartojo su pasauline psichologų asociacija ir spaudimo nebereikėjo – argumentu kitoms šalims homoseksualumą pripažinti norma tapo kitur jau suteiktas pripažinimas. XXI a. aktyvistų vertybes pagrindžia viso labo Šaltojo karo JAV seksualinės revoliucijos metu vykusių vertybinių karų laimėjimai.

Mokslas užsmaugtas paties mokslo rankomis

Toks virsmas buvo įmanomas atsisakius vadinamojo Leonos Tyler principo, pagal kurį bet koks Amerikos psichologų asociacijos pareiškimas privalėjo būti pagrįstas moksliniais tyrimais. Kaip liudija vienas tuometės psichologų asociacijos tarybos narių ir jos prezidentas 1979-80 m. Nicolas Cummings „1975 metais [...] aš nusprendžiau, kad homoseksualumas nėra psichinė liga, kad tai susijęs su charakteriu dalykas. Šiam sprendimui Atstovų taryba pritarė. [...] Aš taip pat pridūriau, kad APA, jei priims šį nutarimą, taip pat nubalsuotų tęsti tyrimus, kurie parodytų tikrąją situaciją. Nešališkus, atvirus tyrimus. Jie niekada nebuvo atlikti.“ Nicholas Cummings liudijimas simptominis. Jis priduria ir tai, kad tendencinga tyrimų atranka tapo norma, o pati Amerikos psichologų asociacija buvo užvaldyta judėjimų už homoseksualų teises.

Šį apibendrinimą neblogai iliustruoja keli plačiai nuskambėję LGBT nepatogių tyrimų akademinio sunaikinimo atvejai. Ko gero garsiausias toks atvejis buvo įtakingiausiu XX a. psichiatru tituluojamo prof. Robertas Spitzeris 2003 m. paskelbtas tyrimas apie homoseksualumo gydymo galimybę. Tas pats R. Spitzeris buvo vienas iš aktyviai palaikiusių homoseksualumo išbraukimą iš ligų sąrašo 1973 m., tačiau kaip ir N. Cummings suprato tai esant moksliškai nepagrįstu sprendimu ir nenutraukė homoseksualumo kaip ligos tyrimų. Jo 2001 m. atliktos studijos rezultatai pristatyti kasmetiniame APA susitikime ir vėliau paskelbti žurnale „Archives of Sexual Behavior“.

Tyrimo metu R. Spitzeris bendravo su 200 homoseksualų, kurie teigė pakeitę orientaciją į tradicinę. Įveikęs savo skepticizmą tokiam reiškiniui, jis konstatavo, kad 66 proc. vyrų ir 44 proc. moterų tapo pilnaverčiais heteroseksulais, sugebančiais išlaikyti stabilius dvilyčius santykius, nors tik mažesnioji jų dalis sakėsi nebepatiriantys visiškai jokių homoseksualių fantazijų.

Tyrimas susilaukė milžiniškos kritikos už tai, kad didelę dalį tiriamųjų R. Spitzeris surado padedamas už gėjų gydymą pasisakančių organizacijų. Tai natūralu ir logiška, nes visoje gėjų populiacijoje susivokusių apie besikeičiančią ar galimai pakeičiamą orientaciją yra labai mažai, o juos surasti įmanoma tik per tuo suinteresuotus ir organizuotus visuomeninius tinklus. Pats R. Spitzeris pripažino, kad jo išvada, jog stipriai motyvuoti individai gali įveikti homoseksualią orientaciją, reiškia tik, kad tai įmanoma labai retais atvejais, o ne, kad pavyks pagydyti visus norinčius homoseksualus.

Rimvydas Valatka: Masinė psichozė ir parodomosios gėjų eitynės buvo, o kas po to?

Masinės psichozės epidemija ir parodomosios gėjų eitynės – jau praeity. Iki kitų metų. Tada viskas – keiksmažodis po keiksmažodžio – pasikartos iš naujo. Ką parodė parodomosios gėjų eitynės? Mūsų baimes. Demonizuotą pasaulio suvokimą. Nemeilę artimui. Bendrą žemą kultūros lygį.

Isteriški riksmai ir nepraustaburniškumas tokių kaip kunigas (?) A.Mikitiukas ar Seimo narys P.Gražulis nubraukia net viltį į diskursą.

Žmogus, kitą gyvą būtybę, taigi artimą savo, jei krikščioniški kanonai Lietuvoje dar ką nors reiškia, gerbiantis iš principo, nebeturi kitos išeities, kaip tik stoti drabstomų ekskrementais žmonių pusėn. Kad ir kaip tai būtų nelengva, anot jaunojo kolegos T.Vaisetos. Tik balta ir juoda.

Iš vienos pusės – keiksmažodžiai, iš kitos – pravardžiavimai tamsuoliais. Kai gėjų lyderis V.Simonko savo homoseksualumo neslepiančiam, bet Gėjų lygos veiksmams nepritariančiam Seimo nariui R.Žilinskui prikiša alkoholizmą, turime suprasti, kad iš žmogus prigimties tyčiotis nekultūringa, o jau tyčiotis iš žmogaus ligos – aukštas lygis?

Pasitaškę keiksmažodžiais ir skrandžio turiniu likome toje pat vietoje, kur ir buvome. O gaila. Rėkautojai nepalieka vietos labai svarbiems klausimams.

Kas iš tiesų gali kelti nerimą lietuviams? Ne tokiems, kaip katalikų kunigas A.Mikitiukas, kuris, pamatęs homoseksualą savo bažnyčioje, jį pažadėjo iškart išvyti iš jos kaip raupsuotąjį.

Kas yra seksualinė mažuma? Ar tai tolygu tam, ką vadiname gėjų judėjimu? Koks yra galutinis judėjimo tikslas? Ar apskritai yra toks? Ar visos kalbos apie gėjus baigsis, kai tik visoje Žemėje jie nebebus diskriminuojami? Kaip šiame kontekste suprasti toleranciją? Ar neatrodo, kad tolerancija, kažkada buvusi principu, padedančiu siekti žodžio laisvės, baigiama paversti cenzūros atmaina? Kodėl atvirumą siūloma suvokti kaip visų pozicijų lygiavertiškumą? Ar tai nestumia į moralinį reliatyvizmą?

Daugybei žmonių Lietuvoje tokie klausimai kyla. Nei europiniais užkeikimais apie toleranciją, nei parodomosiomis gėjų eitynėmis jų nuomonės nepakeisi. Kaip visiems žinoma, kvailų klausimų nebūna. Būna tik kvaili atsakymai.

Kita vertus, gėjų klausimo svarstymo suvedimas tik į moralės problemą išties trenkia mąstymo naftalinu.  Ar ne produktyviau būtų į gėjų judėjimą žiūrėti ne per moralės, o per politikos prizmę? Gėjų judėjimai veikia pagal klasikinius politikos dėsnius. Kitaip sakant, tai ne tik ir ne tiek seksualinė, kiek politinė mažuma. Net ir Lietuvoje, kur ji tebėra visai marginali. Bet reikalo esmės tai nekeičia.

O koks yra politinės mažumos tikslas? Kiekviena politinė mažuma nori tapti politine dauguma. Tokia politikos alfa ir omega. Jokia mažuma nesijaus užtikrintai tol, kol bus mažuma.

Pusiausvyros taško, kai ir dauguma, ir mažuma būtų vienodai patenkintos, praktiškai nėra. Visa žmonijos istorija, tautinių mažumų ir ypač religinių mažumų istorija bei religiniai karai tai rodo. Išimčių tiek mažai, o ir tos pačios – tik epochų fragmentai.

Kodėl į gėjų mažumą turėtume žiūrėti kitaip nei į religinę ar tautinę mažumą? Kodėl neturėtume jo vertinti tik politikos požiūriu? Ar net tokio klausimo iškėlimas – jau politiškai nekorektiškas, taigi gali būti apkaltintas homofobija? Bet jei taip, tai mūsų europinis atvirumas jau yra selektyvus. Tai reikštų netoleranciją klausimą keliančiojo atžvilgiu.

Primityvu būtų kalbėti apie kažkokią būsimą gėjų partiją. Gėjai, priešingai, nei aiškina mūsų rėksniai antigėjai, yra tokie pat žmonės, kaip ir mes visi, taigi, kaip ir mes visi (?), turi politines pažiūras. Bet ir vėlgi, pusiau rimtai – ar tai, kad dauguma mūsų partijų jau veikia be jokios ideologijos, nėra ženklas, kad jos tam tikra prasme yra gėjiškos?

Kovotojai už gėjų teises šiam klausimui taip pat lengvai gali priklijuoti homofobijos etiketę. Nieko naujo. Judėjimai, kurie skelbiasi su kuo nors ar už ką nors aršiai kovojantys – ar tai būtų skalūnų dujos, klimato atšilimas, ar kova už žmogaus teises bei toleranciją, neretai patys su oponentais elgiasi netolerantiškai. Pakrapštyk truputį kovotoją už demokratiją, ir rasi storą totalitarinių nuosėdų sluoksnį.

Taigi, kol naujoji cenzūra galutinai neįsigalėjo, kodėl nepasvarsčius, kas bus po to? Kai homoseksualai nebebus ujami, kai jie taps lygūs tarp lygių? Kai ims masiškai tuoktis, įsivaikinti vaikus, t.y. darys tai, ko vis dažniau Lietuvoje nebedaro dauguma heteroseksualų?

Ar gėjų judėjimas sustos toje vietoje? Kur gravituos visuomenė? Į civilizacinę pabaigą – kaip kažkada Romos imperija – po to, kai išlaisvino visus žmogiškosios prigimties užkaborius? Ar vis dėlto į naują šviesų rytojų, kaip tiki tie, kurie iš inercijos vis dar pasikliauja  Apšvietos idėjomis, taigi mokslu?

To, kaip bus, nežino niekas, net ir patys gėjų judėjimo aktyvistai. Bet tai nereiškia, kad tokių klausimų neturėtume kelti.

Lietuvių tauta nyksta. Tai ima suprasti visi lietuviai, kurių kiekviename šalies kvadratiniame kilometre liko tik po 47, todėl antigėjinė isterija gali būti ir pasąmoninis mirštančio civilizacinio vieneto bandymas pasipriešinti mirčiai.

Kad ir kaip būtų, tiek isteriškai staugti ant gėjų, tiek paklusti atviriems siūlymams sukišti galvas į smėlį – vienodai neproduktyvu. Kylančius klausimus, kurie pirmiausia yra egzistenciniai, turėtume svarstyti visi – tiek heteroseksualai, tiek homoseksualai – kaip politinės tautos atstovai.

O ką darom mes? Dangstomės lozungais arba taškomės ekskrementais. Vargas tau, Jeruzale.

Ekonomisto Gitano Nausėdos atsakas Nerijui Mačiuliui: „Jis neseniai atsikratė jaunatviškų spuogų, bet gyvenimiškos brandos dar nepasiekė“

Paskelbta iš http://www.15min.lt

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis socialiniame tinkle „Facebook“ įgėlė kolegai ir konkurentui iš SEB banko G.Nausėdai, jį išvadindamas „išsisėmusiu ekonomistu, nuolat flirtuojančiu su visuomene savo latentiniu (bet niekada netapsiančiu realybe) ketinimu kandidatuoti į Prezidento postą“. G.Nausėda 15min.lt nurodė, kad tokie žodžiai rodo jų autoriaus psichologines problemas. SEB prezidento patarėjas teigė, jog N.Mačiulio komentarų neskaito, nes visi jie labai panašūs ir „kepami“ tik dėl skaičiaus.

Žodžių karas įsiplieskė sociologinių tyrimų bendrovei TNS LT paskelbus žiniasklaidos monitoringo rezultatus. Jie rodo, jog dažniausiai cituojamu ekonomistu išlieka „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N.Mačiulis. Per pusmetį suskaičiuotas 621 žiniasklaidoje pasirodęs jo pasisakymas.

„Kaip sulaukti žiniasklaidos dėmesio? Neišsilavinusiam politikui lengviausia tai padaryti lipant per tvorą arba tampant politiniu kankiniu. Mažo miestelio mergelei – nustebinant lovoje nepatyrusį krepšininką (geriausia žaidžiantį NBA). Nepasižymėjusiam stilistui, ponių draugui – išjuokiant tautiečių kanopas. Išsisėmusiam ekonomistui – nuolat flirtuojant su visuomene savo latentiniu (bet niekada netapsiančiu realybe) ketinimu kandidatuoti į Prezidento postą. Kas kaip moka, tas taip šoka“, – komentuodamas apklausos rezultatus savo „Facebook“ paskyroje parašė N.Mačiulis.

„Ekonomisto pareigybė paverčiama viešųjų ryšių specialisto pareigybe, kurio vardu yra masiškai platinamos įvairios žinutės, rašomi komentarai apie šį bei tą“, – sakė G.Nausėda.

Nesunku atspėti, kam buvo taikyta pastaba, apie galbūt į prezidento postą kandidatuosiantį ekonomistą. Per praėjusius Prezidento rinkimus buvo spėliota, ar juose dalyvaus G.Nausėda.

Pats SEB banko atstovas tokį kolegos komentarą įvertino kaip galimą pavydą: „Man atrodo taip žmogus pats save puikiai apibūdino. Man nelabai yra ką pridėti. Psichologai, turbūt, išanalizavę tokį tekstą padarytų išvadą, kad žmogus norėtų būti panašus, bet jam nepavyksta. Turiu galvoje jo nuolatinius mano kandidatavimo prezidento rinkimuose minėjimus, nors aš pats to niekada nesu pageidavęs ar inspiravęs.“

G.Nausėdos teigimu, tokie pareiškimai būdingi nesubrendusioms asmenybėms. „Jeigu žmogaus branda yra tokia, kad jis neseniai atsikratė jaunatviškų spuogų, bet gyvenimiškos brandos dar nepasiekė, tai čia jo problema“, – sakė ekonomistas.

SEB banko prezidento patarėjui nerimą kėlė tai, kad pastaruoju metu keičiasi požiūris į ekonomisto darbą: „Ekonomisto pareigybė paverčiama viešųjų ryšių specialisto pareigybe, kurio vardu yra masiškai platinamos įvairios žinutės, rašomi komentarai apie šį bei tą. Neteko matyti, gal tik kad ponas Mačiulis komentuotų moteriškų pėdkelnių kainų, bet, galbūt, čia yra potencialūs rezervai ir apie tai parašyti. Gali platinti tokius tekstus ir laikyti save žinučių lyderiu. Bet man toks principas yra nepriimtinas, nes tai žlugdo ekonomisto pareigybę.“

Pašnekovo nuomone, ekonomistai turi šnekėti tada, kai turi ką pasakyti. „Nenoriu lenktyniauti žinučių skaičiumi. Jūs pabendraukite su ekonomistais Vakarų Europoje. Jie žinučių skaičiaus nesivaiko. Jeigu žmogus sau pasidarė tokį sportinį interesą, tegul jis neturi vilties, kad aš leisiuosi į tokias lenktynes. Aš pono Mačiulio komentarų neskaitau, nes jie tokie pat panašūs, kaip jo kairė ir dešinė akis. Jeigu nori ir turi ką pasakyti, be jokios abejonės, reikia eiti į viešąją erdvę, bet nereikia jos paversti sportinėmis varžybomis, kad stebintys šį procesą aplinkiniai galėtų tik gūžčioti pečiais arba juoktis“, – sakė G.Nausėda.

FreshMarket – naujas žaidėjas tarp esamų prekybos tinklų

Šių metų pradžioje jau užregistruota UAB “Fresh Market”.  Numatyta veikla – mažo formato šviežių produktų parduotuvės arčiau namų. Planuojama nei daug, nei mažai – 23 parduotuvės Kaune ir Vilniuje, pirmos 8 (po 4 kiekviename mieste) turėtų atsidaryti jau šį mėnesį.

Registrų centro duomenimis, vienintelė „Ipsun“ skelbiama akcininkė – Kipre registruota bendrovė „Ipsun Holding Limited“. Savo ruožtu, tiekėjų teigimu, investicijos ateina iš Baltarusijos, o investuotojai yra susiję su didžiausio  Baltarusijos prekybos tinklo „Euroopt“ akcininkais.  Šis tinklas, turintis 131 parduotuvę,  prisistato kaip pasižymintis itin žemomis kainomis.

Būtų smagu, jei jiems pasisektų ir jų pavyzdys būtų užkrečiamas. Galbūt pamatytume kainų mažėjimą ir kituose prekybos tinkluose

Pirkimo ypatumai

Be visą ko vartotojų apklausas atliekančios kompanijos “Nielsen” analizė atskleidė, kad krizės laikotarpiu prekybos centrai vykdė itin agresyvią rinkodarą, t.y. buvo be proto daug kainų nuolaidų akcijų. 2010 m. net 38% prekių prekybos tinkluose buvo parduodami per akcijas sumažintomis kainomis. Pernai nuolaidų akcijų sumažėjo ir, pasak Nielsen, pasiekė tokį lygi, koks yra įprastas, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.
“Baltijos šalių vartotojai per krizę išsiugdė specifinį elgesį – jie aktyviai ieško nuolaidų, bet perka per akcijas prekes tik tada, jeigu patinka pasiūlytas prekės ženklas”, teigia p.Urbonavičius, “Nielsen” padalinio Lietuvoje vadovas.Priešingu atveju daug vartotojų Baltijos šalyse nepuola pirkti bet kokių prekių sumažintomis kainomis, o verčiau laukia, ar po kurio laiko nebus atpiginta mėgstamais ženklais pažymėtų prekių.

Tai kam naudingos nuolaidos? Tiekėjui, nes neva didės pardavimai? Prekybos tinklui, nes galbūt ateis daugiau potencialių pirkėjų šiaip pasižvalgyt? O galbūt pirkėjas save apgauna, kad jis perka pigiau ir tiekėjas su prekybos tinklu savo kainodaroje nenumatė, kad vartotojas vėliau perkant reguliaria kaina kompensuos negautą pelną? :)

G.Kasparovas kaltinamas įkandęs policininkui?

Skaitau straipsnį http://www.delfi.lt/news/daily/world/liudininkas-tikina-kad-policininkui-ikando-gkasparovas-o-ne-suo.d?id=59347531 ir negaliu patikėti…

Vienas opozicionierių Rusijoje neva įkando policijos pareigūnui kai tas ji sulaikė. Siekiant išsiaiškinti kas ištiesų įkando policijos pareigūnui Maskvos policija pasirengusi atlikti palyginamąją G.Kasparovo dantų ir savo tarnybinių šunų dantų ekspertizę

Ši išgalvota istorija gali konkuruoti su lietuviškuoju “paspringo skrandžio turiniu” arba “nesuvaldė motociklo, nuriedėjo nuo kelio ir krito nuo kelių metrų į nedidelį tvenkinį, kuriame vandens padaugėjo po gausaus lietaus” . Totalus briedas!

Šauniausia Olimpiada

Štai ir į pabaigą renginys, kuris buvo prikaustęs mane prie TV ir interneto sekant mūsų (ir ne tik mūsų) sportininkų pasirodymus. Šaunuoliai – 4 medaliai ir L.Asadauskaitė vis dar turi šansų!

Sportininkai nenuvylė, bet LRT turėtų pasidaryti išvadas, o dar geriau, jei kažkam būtų paspardyti užpakaliai ir kitą kartą didesnė dalis broko, apie kurį prirašyta nemažai, būtų ištaisyta.

Teigiami dalykai:

1. Beveik nebevežame į Olimpiadą “turistų”, didžioji dauguma rezultatų yra labai garbingi

2. Nežinau kaip Jums, bet man Andrius Tapinas kaip Londoniados vedėjas”prilipo”. Jei dar nebūtų šioje laidoje perisjungiama į Palangos paplūdimius… Būtų visai gerai

3. Pasirodo turime ne vieną ir ne du jaunus sportininkus galinčius ateityje pakovoti dėl medalių, taigi kažkokios viltys, kad Virgilijui nedalyvaujant 2016 olimpiadoje, vistiek turėsime ir aukso medalių

Negatyvas:

1. Krepšininkai. Neišsiplėsiu… :)

2. LRT transliacijų grafikas. Galbūt kitaip negalėjo, bet kartais buvo išties pikta kai turi internete ieškoti rezultatų, nes per savo žydrajį ekraną negali stebėti tiesioginės transliacijos

Pripratau prie tiek daug sporto įvykių. Ką reikės ryt daryt, ka? :)

Ankstesni